trūkimas

trūkìmas sm. (2) K, trū́kimas (1) 1. → trūkti 1: Jau buvo [virvė] an trū́kimo, ka nutrūko DūnŽ. | prk.: Prekybos trūkìmas, bankrutavimas BŽ14. 2. PolŽ¹215 → trūkti 3: Voties trūkìmas DŽ. Širdies trūkìmas NdŽ, KŽ. Mun pačiai buvo trū́kimas, iš nosės baisiai ejo krau[ja]s Lž. Nebuvo seniau nei gyslelių trūkìmo, nei paryžuodavo Č. Oro slėgimas turi būti toks, kad kompensuotų dėžutėse esantį slėgimą ir apsaugotų jas nuo trūkimo rš. 3. NdŽ trūkusi vieta, įtrūkimas: Upynos apylinkėse įtrūkusiems dubenėliams abipus trūkimo būdavo pragręžiamos skylutės ir susiuvama siūlu rš. Žvejai su atsidėjimu užtaiso visus tinklo trūkimus rš. Ėjo kokis žmogus, ir ten buvo lede trūkimas LTsIV647. Beržas be kokio skilimo, trūkìmo DrskŽ. Šitą [piršto] trūkìmą sopa Aln. Dangun (gomuryje) tokis trūkìmas, operav[o] Drsk. 4. trūkis, išvarža: Malkas skaldė, ir ažtino gi jam šitas trūkìmas Rk. 5. → trūkti 10: Tiems visiems sakinėliams trūksta veiksnio, bet to trūkimo nejaučiame J.Balč. ║ I, M, Rtr, NdŽ, KŽ trūkumas, stoka: Toks trūkìmas, eilios baisios Sn. Del ko bėgi, Leminkainai, ko leki, garsiausis vyrų; bėgi del mergų skaistybės ar del moterų trūkimo? Sab. Nėr trū́kimo Žr. 6. → trūkti 12: Kaip jau numanau an karvės trū́kimo, įsipilu [pieno] Žr. Pagedęs tų karvių šiemet trūkìmas Kair. \ trūkimas; atitrūkimas; įtrūkimas; ištrūkimas; nutrūkimas; patrūkimas; pertrūkimas; pratrūkimas; pritrūkimas; sutrūkimas; užtrūkimas